|
Pagrindiniai žvejų sodybų pastatai - gyvenamasis namas ir tvartas. Sodybos plotas nebuvo griežtai ribotas. Pastatai dažniausiai atkreipti galu į marias. Savita ir žvejų namų išorė. Namai mediniai, statyti iš gulsčių keturkampių rąstų. Sienos iš išorės apmuštos vertikaliai einančiomis lentomis, jų siūles uždengiant vertikaliomis juostelėmis. Namai dažyti rusva arba melsva spalva. Senesnė stogų forma - laužti, keturšlaičiai čiukuriniai, dengti nendrėmis stogai. Čiukurai - tai kamino funkciją atliekančios angos keturšlaičio stogo viršutiniuose trikampiuose iš dviejų namo pusių. Senosios žvejų sodybos neturėjo kaminų, tačiau manoma, kad tai buvo naudinga, nes palėpėje esantys tinklai ir kiti žvejybos padargai sutvirtėdavo, kai gaudavo dūmų, patekdavusių į palėpę kūrenant krosnį.
Nuo XIX a. pabaigos atsiranda dvišlaičiai stogai. Jie neretai jau dengiami čerpėmis.
Senųjų namų ornamentika
Ypatingą dėmesį patraukia senųjų namų ornamentika. Puošybiniai elementai dažniausiai koncentruojami namo frontonuose. Pagrindiniai puošybiniai elementai žvejų sodybose - stogų galų lėkiai, pačių žvejų dar vadinami geiveliais, ir ornamentuotos vėjalentės. Lėkių motyvai be galo įvairūs, nesikartojantys, vaizdžiai pasakoja apie liaudies meistrų išradingumą, jų meninį skonį.
Vėjalentės, kaip konstrukcinis namo elementas, sutvirtina stogų galų pakraščius ir juos puošia, kai jie atsukti galu į gatvę. Vėjalentėms naudojami geometriniai ir augaliniai siluetai. Labai mėgstami visokios formos smailūs pumpurai.
Ikikrikščioniškame tikėjime lėkiai turėjo apsauginę reikšmę. Mūsų laikais trobesiai buvo puošiami estetiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti: kad būtų gražiau gyventi ir kad neatsiliktų nuo kaimynų “už tvoros”. Be to, gražios sodybos padėjo pritraukti daugiau poilsiautojų. Mėlynai ir baltai ornamentuotos sodybos iš tolo traukia praeivių dėmesį.
|
