|
Kuršių nerija yra unikalus paminklas, šviesus daugiavarsis sausumos rėžis, kurio unikalumą sudaro jūros ir vėjo sukurtas reljefas, aukščiausios šiaurės Europoje smėlio kopos, marių mergelio išspaudos, atpustytos buvusio kopų miško liekanos bei dirvožemis ir nuolat vykstantys įdomūs eoliniai procesai.
Prie esančio unikalumo labai prisidėjo žmogus, kuris po negailestingo miškų išnaikinimo nerijoje pats ėmėsi jų atkūrimo darbų. Atkūrimo procesas buvo ilgas ir sunkus, todėl dabartinė natūrali ir introdukuota augalija, retieji tik šiam kraštui būdingi augalai, jų bendrijos, augimvietės reikalauja ypatingos globos. Tokios pat globos reikalauja ir žmogaus palikti pėdsakai šiame krašte, nes “svarbiausias uždavinys yra išsaugoti bei propaguoti krašto kultūrą kartu su jos kūrėjais - vietos gyventojais ir su ta gamtine aplinka, kurioje ji suklestėjo, paliko savo pėdsakus.
Karo ir pokario metais išnyko nerijos čiabuviai, per kelis amžius sudarę savotišką etninę žvejų bendriją. Liko tik kopos, miškai ir ištuštėjusios žvejų gyvenvietės. Pokario metais teritorija buvo apgyvendinta ateivių iš Didžiosios Lietuvos ir iš kitų respublikų, priklausiusių tuometinei Sovietų Sąjungai.
Lietuviškosios nerijos ribos
Kuršių nerija - 98 km ilgio siauras smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Tai trapi gamta, reikalaujanti didelio ir nuolatinio dėmesio. Pietuose lietuviškoji nerijos dalis ribojasi su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Siena žymi išorines Europos Sąjungos ribas.
Pagal kilmę ir sudėtį neriją sudaro natūralios ir žmogaus rankų sukurtos sudėtingos apsauginio kopagūbrio atkarpos. Šias įvairias formas sukūrė bangos, vėjas ir žmogus, o jiems dar padėjo įvairaus dydžio smiltelės, augalija ir jos pasiskirstymas, kopagūbrio šlaitų polinkiai, aukštumas, gūbrio padėtis pagal kranto liniją bei jo vidinė sudėtis.
|
 |
|
