|
Liudvikas Gediminas Rėza gimė 1776 metais sausio 9 dieną Karvaičių kaime.
1782 m. mirus tėvui našlaitį Liudviką priglaudė netoliese buvusio Naglių kaimo žvejys Radmacheris, o 1882 - 1883 m. jis gyveno pas tolimą giminaitį Rasytės pašto stoties savininką Boehmą.
1785 m. L. G. Rėza išvyko iš Kuršių nerijos į Kaukėnus (Nemuno deltos regione) pas motinos sesers vyrą teologą Kristijoną Dovydą Vitichą (Christian David Wittich).
Pas Ch. D.Wittichą L. G.Rėza praleido šešerius metus, toliau uoliai mokėsi ir būdamas penkiolikos, tarpininkaujant Ch. D.Wittichui 1791 m. vasarą pateko į Lebenichto beturčių prieglaudą Karaliaučiuje.
1795 m. L. G.Rėza, būdamas devyniolikos metų, įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą, o šis fakultetas nuo pat universiteto įkūrimo (1544 m.) buvo dominuojantis tiek studentų skaičiumi, tiek reikšmingumu. Be teologijos L. G.Rėza mokėsi antikinių kalbų, literatūros istorijos, retorikos, klausė istorijos paskaitų, bet labiausiai domėjosi filosofija ir Rytų kalbomis. Didelę įtaką jo asmenybės brendimui darė universitete dėstę filosofas I. Kantas, orientalistas J. Hasse, istorikas K. Mangelsdorfas ir Ch. Krausas. J. Hassės teorija nebuvo moksliškai pagrįsta, bet jaudino L. Rėzos vaizduotę ir skatino domėjimąsi gimtojo krašto, kurio dalis buvo ir Kuršių nerija, istorija.
Studijuodamas L. Rėza lankė lietuvių kalbos seminarą, veikusį universitete nuo 1723 m., o vėliau ilgai jam vadovavo, pakeldamas šio seminaro lygį ir tuo prisidėdamas prie lituanistinio būsimų Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) evangelikų liuteronų kunigų parengimo.
Mokslinė L. Rėzos veikla
Studijas Karaliaučiaus universitete L. Rėza baigė 1799 m., ir nors jį viliojo mokslininko karjera, šiuo keliu pasuko ne iš karto: penkiolika metų L. Rėza ėjo kariuomenės pamokslininko pareigas ir tik nuo 1816 metų susiejo savo veiklą tik su universitetu. Akademiniam darbui L. Rėza ruošėsi visą laiką po studijų pabaigos: studijavo filosofiją, istoriją, hebrajų, chaldėjų, arabų kalbas ir 1807 m. apgynė mokslinį darbą “Apie šventųjų knygų moralės aiškinimus pagal Kantą”, įgydamas filosofijos daktaro laipsnį. 1810 m. L. Rėza tapo Karaliaučiaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir skaitė krikščionių bažnyčios istorijos kursą bei įvadą į Senąjį bei Naująjį testamentą. Už studiją apie lietuviškos Biblijos istoriją L. Rėzai buvo suteiktas dar ir teologijos daktaro laipsnis, o 1819 m. jis buvo paskirtas teologijos fakulteto dekanu, vėliau tapo rektoriumi. 1828 m. L. Rėza tapo pirmuoju teologijos fakulteto profesoriumi - senjoru.
L. Rėzos visuomeninės ir mokslinės veiklos įvertinimas
L. Rėza buvo aktyvus visuomenės veikėjas.
Nuo 1810 m. L. Rėza dalyvavo Prūsijos biblijos platinimo draugijos veikloje.
Nuo 1811 m. L. Rėza buvo aktyvus savo miesto Karališkosios vokiečių draugijos narys, čia skaitė pranešimus istorijos, tautosakos klausimais.
1819 m. išgarsėjęs lituanistiniais darbais L. Rėza buvo išrinktas Kuršžemės literatūros ir meno draugijos garbės nariu. Tai buvo liberalios krypties draugija, įkurta vietinių vokiečių 1816 m., ir puoselėjusi krašto kultūrą.
1832 m. L. Rėza - žinomas teologijos mokslo autoritetas - tapo Leipzigo istorinės teologinės draugijos nariu.
L. Rėzą priklausius to meto Karaliaučiaus elitui liudija jo išrinkimas 1829 m. garbės nariu į Prūsijos provincijos Konsistorijos ir mokyklų kolegiją (Das Consistorium und Provinzial – Schul – Collegium). Ši institucija sprendė svarbius Rytų Prūsijos bažnyčios, švietimo ir kultūros raidos klausimus.
L. Rėzos simpatijas liberalizmo idėjoms atspindi jo dalyvavimas vienos iš trijų Karaliaučiuje veikusių masonų ložių - šv. Jono trijų karūnų ložės (Maurer-Loge zu den Drey Kronen) - veikloje.
L. Rėzos mokslinė ir visuomeninė veikla jo gyvenimo pabaigoje buvo aukštai įvertinta: 1840 m. jis buvo apdovanotas Prūsijos valstybiniu ordinu.
|
