Šalia Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios yra XIX–XX a. Nidos etnografinės kapinės. Etnografinėse kapinėse iki šiol išlikę originalių formų mediniai antkapiniai paminklai – krikštai, kurie būdingi Kuršių nerijai. Krikštas – viena iš senoviškiausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje. Jie buvo daromi iš storos profiliuotos lentos. Savo siluetu krikštas primena medį, dažnai jo šonuose būdavo išpjaustinėjami paukšteliai. Krikšto funkcijos žymiai platesnės nei mirusiojo atpažinimo ženklas. Galima manyti, kad krikštas yra mitologinio pasaulio medžio, jungiančio visas Visatos dalis, įvaizdis. Dvasine prasme tai vėlės arba maldos kelias į dausas, dangiškąsias sferas. Įdomu ir tai, kad vyrų krikštų gamyboje buvo naudojamas vyriškos giminės medis – ąžuolas, beržas, uosis, o moterų – moteriškosios: eglė, drebulė, liepa. Vyrų krikštuose būdavo išpjaustomi žirgų galvų, augalų bei paukščių motyvai, o moterų antkapiniuose paminkluose šalia paukščių buvo augalų ir širdies motyvai. Krikštas Mažosios Lietuvos lietuvininkų visada statomas mirusiojo kojugalyje, kad „paskutiniojo teismo dieną keldamasisi turėtų už ko nusitverti”. Krikštų restauravimo projekto autorius Eduardas Jonušas. Restauruoti krikštai sustatyti tolimajame kapinių kampe.
Kapinės yra atviros lankymui. Jose palaidotas miesto garbės pilietis – architektas Algimantas Zaviša, miesto meras Stasys Mikelis.
