Kuršių nerija – tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių įsiterpusi 97 km sausumos juosta, kurią daugiau kaip prieš 5 tūkst. metų suformavo jūros bangos ir srovės, smėlis ir vėjas. Bėgant amžiams kova tarp jūros, smėlio, vėjo ir miško buvo labai permaininga, smarkiai vargino čia gyvenusius žmones, tačiau būtent pustomo smėlio ir augmenijos priešprieša ilgainiui suformavo dabartinę Kuršių neriją.
Šiaurinė ir didžiausia Kuršių nerijos dalis priklauso Lietuvos respublikai: šiaurinis pakraštys yra Klaipėdos miesto (0,8 tūkst. ha), o likusi teritorija (apie 25,6 tūkst. ha) – Neringos savivaldybės. Kita dalis, kurioje yra Pilkopos (Morskojė), Rasytės (Ribačij), Šarkuvos (Lesnojė) ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Pietuose (ties Zelenogradsku) Kuršių nerija susijungia su Sembos pusiasaliu.
Neringos miestas
1961 m. Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės – Nida, Juodkrantė, Pervalka, Preila ir Alksnynės viensėdis – sujungtos į Neringos miestą.
Nida
Nida – Neringos administracinis centras ir didžiausia gyvenvietė, esanti 45 km nuo Smiltynės. Iš vakarų pusės gyvenvietę supa Parnidžio, Urbo, Angių ir Purvynės kopos, rytuose krantus skalauja Kuršių marios. Nida yra viena iš reprezentacinių Lietuvos vietų, ją dažnai aplanko garbūs užsienio svečiai, daugybė ne tik vietinių, bet ir kitų šalių poilsiautojų. Nidoje šiuo metu gyvena apie 1 500 nuolatinių gyventojų, o kasmet apsilanko apie 60 tūkst. turistų. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Nida paminėta 1366 m. Keletą kartų persikėlusi, dabartinėje vietoje gyvenvietė atsidūrė 1730 m.
Preila
Preila – trečia pagal dydį Neringos miesto gyvenvietė, esanti 39-ajame kelio Smiltynė–Nida kilometre. Pirmą kartą gyvenvietė paminėta 1843–1844 m. Juodkrantės bažnyčios registre, kai buvo įkurta iš užpustytų Naujųjų Naglių atsikėlusių gyventojų. Žvejų kaimelio žmonės pasirinko patogią vietą marių pakrantėje, Mažosios Preilos įlankoje, netoli 62 m aukščio Vecekrugo kopos. Dabar Preiloje gyvena apie 200 žmonių. Dauguma verčiasi žvejyba, kiti dirba miškų ūkyje, užsiima poilsio verslu.
Pervalka
Pervalka – mažiausia Neringos gyvenvietė, esanti 34 km nuo Klaipėdos ir 15 km nuo Nidos. Joje nuolat gyvena apie 40 žmonių, o šurmulys čia, kaip ir kitose nerijos gyvenvietėse, – sezoninis reiškinys. Pervalkos pavadinimas gali būti siejamas su žvejų verslo specifika – valčių pervilkimu. Gyvenvietė įsikūrė 1844 m.: čia persikėlė užpustytų Naujųjų Naglių žmonės.
Juodkrantė
Juodkrantė prasideda 18-ajame kelio Smiltynė–Nida kilometre. Tai vienintelė Neringos gyvenvietė, kurią kerta pagrindinis kelias. Juodkrantės vardas Schwarzort istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1429 m.
XIX a. antroje pusėje gyvenvietės raidą nulėmė kurorto plėtra ir gintaro gavybos kompanijos „W. Stantien & M. Becker“ veikla (1860–1890 m.). Kompanija iškasė ir įsirengė žemsemių uostą (Gintaro įlanką), iškasamu gruntu užpylė plaunamos pakrantės ruožą, finansavo garlaivių krantinės statybą, padovanojo vargonus naujai Juodkrantės bažnyčiai. XX a. pirmoje pusėje Juodkrantė buvo populiarus Baltijos pajūrio kurortas: jame veikė penki viešbučiai, buvo 20 vilų ir pensionų, poilsiautojai apsistodavo ir jaukiuose žvejų nameliuose.
Alksnynės viensėdis
Alksnynės viensėdyje gyvena kelios šeimos. Seniau šioje vietoje buvo Kuršių marių įlanka. Gilinant vagą laivams plaukioti, įlanka buvo užpilta iškastu gruntu. XIX a. pabaigoje apželdinant kopas, pastatyta kopų prižiūrėtojo sodyba, kuri ir buvo pavadinta Alksnynės vardu. Čia yra įsikūręs Alksnynės kontrolės postas, kuriame renkama vietinė rinkliava už įvažiavimą į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, administruojamą Neringos savivaldybės.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas
1991 m. buvo įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Išskirtinis Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementas – slenkančio smėlio kopos. Kuršių nerijos nacionalinio parko augmeniją sudaro apie 900 augalų rūšių (iš jų 31 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą), sutinkama apie 40 rūšių žinduolių ir net apie 300 rūšių paukščių (per Kuršių neriją eina Baltosios–Baltijos jūrų migracinis kelias).
Kuršių nerija UNESCO sąraše
2000 m. pabaigoje visa Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas. Šis pripažinimas – geriausias įvertinimas Kuršių nerijos teritorijoje vykdomiems kultūros paveldo, gamtos apsaugos ir infrastruktūros gerinimo darbams. Dabar Kuršių nerija savo verte prilyginama tokiems UNESCO sąraše esantiems nacionaliniams parkams kaip Iguazu (Argentina), Kakadu (Australija), Kaziranga (Indija), Tongariro (Naujoji Zelandija) ir kt.
Neringos herbas
Neringos miesto herbą 1967–1968 m. sukūrė dailininkas Arūnas Tarabilda. Jame pavaizduotos Kuršių nerijos kaimelių žvejų laivų, vadinamų kurėnais, vėtrungės, kurių atsiradimas žvejų laivuose susijęs su žvejybos priežiūra ir kontrolės raida Prūsijos karalystėje XIX a.
Neringos miesto herbinis skydas padalytas į šešias juodas ir sidabrines (baltas) dalis. Stačiakampiai laukai jose simbolizuoja Nidą, trikampiai – Preilą, rombas – Purvynę, sidabrinis laukas – Karvaičius ir kitus užpustytus kaimus, kryžius – Juodkrantę, stačiakampis – Pervalką. Herbo skydo mėlynoje papėdėje yra sidabrinė „N“ raidė, kuri simbolizuoja Neringos miestą.