Kada prasideda Kalėdos? Jei tai būtų tik langelis kalendoriuje ant sienos, ar ateitų į namus tikroji šventė taip, kaip ji atitipena virtuvėn miltuotais delnais vėlų vakarą kepant skanėstus artimiesiems? Ar pasirodytų išsiilgtame glėbyje, kvepiančiame žiemišku šaltuku? Ar nedrąsia vaiko ranka suraitytame kalėdiniame atviruke? Kalėdos gimsta mažose ir didelėse gerumo ir šilumos akimirkose, kurias mes vienas kitam dovanojame. 

Per kalnus darbų, lyg pūga užpusčiusių žmonių galvas, per krūvas rūpesčių ir grėsmingų naujienų, visi ėmė ir pamiršo, kad dienos ir vėl pradės ilgėti, kad tamsą vėl pakeis šviesa. Žmonės skubėjo visur kaip nesavi, sutikę vienas kito akis nejaukiai nudelbdavo žvilgsnius žemyn. Trumpam atitraukę akis nuo boluojančių kompiuterių ir telefonų ekranų, žvilgtelėję aukštyn į žieminį dangų, ilgesingai kažko laukdavo, bet niekaip negalėjo prisiminti ko. Jei kam užkrisdavo ant nosies paklydusi snaigė, žmonių veiduose sušmėžuodavo šypsena, bet greitai ir vėl dingdavo, o sušlapusios nosys pasislėpdavo po pilkais šalikais. 

Ir nors dienos bėgo kaip įprastai, visiems kasdien vis labiau kažko trūko. Kažko į žodžius neįvelkamo. Naktys ilgėjo, saulė vis rečiau išlįsdavo iš storo debesų patalo ir šaltis atrodė jau tuoj tuoj sustingdys paskutinius žmonių vilties likučius į beribę amžiną tuštumą – kai lyg ir viską turi, bet visą laiką kažko taip stipriai ilgiesi. 

Vieną tų apniukusių vakarų ant didžiojo Kuršių nerijos vandens sužibo nematyta švieselė – tokia maža, kad vos galėjai įžiūrėti. Ji vis artinosi ir didėjo, kol baltą marių kranto smėlį palietė maža medinė valtis. Prietemoje iš jos išlipo vieniša figūra – gal žmogus, o gal elfas, nešinas žibintu, ryškiu it nukritusi į marias žvaigždė. 

Miškas pasitiko jį savo glėbin, rankos lietė minkštus samanų patalus, o beribė jūra ošė seną it pasaulis pasaką. Ši žemė jam pasirodė ypatinga: namai akimi neaprėpiamos gamtos didybės, kur gera tiesiog būti. Lėtai apžvelgęs į sutemas neriančių kopų viršūnes, tarsi nešdamas svarbią žinią, jis patraukė prie marių pakrantėje stovinčių namų, sveikindamasis ir žibintu šviesdamas pro langines vidun. Kas jo ten laukė?

Tarsi pabudę iš gilaus miego, vienas po kito žmonės ėmė verti langines atvykėliui. Netrukus žiemiškos Nidos gatvelės prisipildė džiugaus šurmulio ir nuostabos – Kalėdos juk jau čia pat! Metas, kai mes visi tampame truputį geresni, truputį atidesni, truputį… elfai, dovanojantys vienas kitam mažas ir dideles džiaugsmo ir šilumos akimirkas.

Atplaukite į Neringą, kerinčią kopų ir marių žemę – Kalėdų salos krantai laukia visų, išsiilgusių šviesos ir pasakos.