Jau ateinantį šeštadienį Nidoje, o kiek vėliau Klaipėdoje bei Vilniuje Šeiko šokio teatras pristatys naujausią šokio spektaklio premjerą ONOS – šokio archeologijos kryptį tęsiantį kūrinį, kuriame žiūrovai kviečiami iš arčiau pažvelgti į nutylėtas Lietuvos dvarų moterų istorijas ir jų įtaką mūsų šiandienai. Spektaklyje keturios „Onos“ šokėjos: Ema Senkuvienė, Gintarė Marija Ūsė, Ugnė Kavaliauskaitė ir Marija Ivaškevičiūtė, kuria kūno ir santykių architektūrą – lūžinėjančią, maištaujančią, intymią – renka pranykusių istorijų nuotrupas, grąžina balsų vibracijas ir (at)kuria erdvę čia ir dabar.

Nutylėtos dvarų istorijos

„Kas būtų, jei ta istorija būtų kitokia?“ – šiuo klausimu prasidėjo choreografių Agnijos Šeiko ir Linos Puodžiukaitės - Lanauskienės kelionė. „Dirbdamos su bendruomenėmis ir gilindamosis į medinių dvarų pasaulį, pamatėme, kiek daug praeities sluoksnių, ypač dvarininkių istorijų liko nutylėta. Norėjosi suteikti balsą toms, kurių balsas nebuvo girdimas, ir per jų patirtis pažvelgti į mūsų postkolonijinės tapatybės formavimąsi. Pati spektaklio istorija labai siejasi su mano asmenine šeimos istorija, kurios likimas keitėsi dėl tremties. Tai tarsi ištrintos praeitys, ištrintos tapatybės, o visgi kas būtų jei ta istorija būtų kitokia?“, – klausia A. Šeiko. 

„Įprastai istorija rašoma daugiausiai per politinius įvykius, kas ir kaip įvyko ir natūralu, kad tame figūruoja vyrai. Tam tikruose istoriniuose laikotarpiuose į dvarus buvo žiūrima ir apie juos kuriamas labai neigiamas požiūris. Labai ilgą laiką mes negirdėjome istorijų iš moteriško pasaulio perspektyvos. Kai kalbame apie 18 amžių, vyrai buvo aktyvūs politikoje, moterys tuo tarpu „laikė“ visus keturis dvaro kampus. Jos rūpinosi finansais, prižiūrėjo ūkį, priimdavo svečius, buvo atsakingos už vaikų ugdymą, šalies mylėjimą“, - pasakoja Lina Puodžiukaitė - Lanauskienė. 

„Man studijavusiai lietuvišką šokį, visada labai daug klausimų kėlė, kodėl lietuviško šokio repertuare yra tiek daug sovietinės tradicijos. Buvo kurti darbo šokiai arba ta pati lietuviško šokių kostiumo stilistika remiasi tik kaimo žmonių tradiciniais rūbais, tad man visada kilo klausimas, o kur buvo kitas tautos sluoksnis? Tarsi mes esame praradę kažkokį sluoksnį, apie kurį nutylima, nekalbama. Tik pradėjusios dirbti prie šio spektaklio ir artėjant jo premjerai, suvokiame, kad šis darbas labai tiesiogiai siejasi ir su šiais laikais, dabartine Lietuvos politine situacija“, – dalinasi Agnija Šeiko. 

Kūnas = architektūra

Šokio spektaklio ONOS scenose sąvoka „Kūnas=architektūra“ tampa tiesiogine dramaturgine ašimi: judesys jungia erdvę, jos elementus ir žmogaus vidų. „Kūnas yra architektūra. Mes esame linijos, mes esame išgaubimai, mes esame skirtingos architektūrinės struktūros. Ir aš visą laiką sakau, kad man šokis yra labai artimas architektūrai. Architektūriniai pastatai, ar urbanistiniai planai nėra tokie judrūs kaip kūnas, jie nuolat keičia poziciją, tai šiuo atveju mes turime tiesiog kūno choreografiją, kuri yra savotiška judanti architektūra. Šiame spektaklyje tai natūraliai ateina iš idėjos, kai mes galvojame apie dvarus ir architektūrą, pastato linijas“, – kalba L. Puodžiukaitė - Lanauskienė. 

„Gilinomės į dvarų architektūrą ir ansamblių logiką – nuo kambario sąvokų iki jų funkcijų. Scenografijoje svarbus vaizdinys – yrančios grindys, kurias aptikome Žemosios Panemunės dvare. Būtent jos tapo tarsi visa spektaklio metafora: kas suyra, kas dar gali būti atnaujinta, kas nutinka, kai istorija perrašoma arba nutylima?“, – kalba Agnija Šeiko.

Šiuolaikinis šokis ir istorijos pažinimas

Spektaklis pratęsia Šeiko šokio teatro darbų KELIAUJANČIOS BAŽNYČIOS, UŽPUSTYTI, INDIGO. DAS SCHLIEMANN PROJECT liniją, kur šiuolaikinis šokis susitinka su istorijos, atminties ir tapatybės klausimais, o žiūrovas įtraukiamas į bendrą erdvę – ribos tarp scenos ir žiūrovų čia praktiškai nelieka. „Tiek Indigo. Das Schliemann Project, tiek šiame spektaklyje žiūrovai bus aplink – kviečiame juos tapti dalimi, pasidalinti erdve ir pačiu susitikimu. Iki pirmos premjeros visuomet darbe yra šiek tiek trapumo, reikia, kad įvyktų pirmasis susitikimas su žiūrovu. Labai nekantraujame išvysti visus jau visai netrukus Nidoje, Klaipėdoje bei Vilniuje!“, – kviečia Agnija Šeiko.

„Aš norėčiau, kad istorijos pažinimas įgalintų.  Istorija yra tokia kokia yra, kai ją priimi, su ja susipažįsti tarsi įgauni pasitikėjimą ir pačiu savimi. Jei tik priimi visa tai kas buvo ir leidi sau atvirai į tai pasižiūrėti“, – teigia Lina Puodžiukaitė - Lanauskienė. 

Daugiau informacijos seikosokioteatras.lt 

Šeiko šokio teatrą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Neringos savivaldybė.

Nuotr. autorius Kęstutis Meliauskas