Saulės ir vėjų glostomoje Nidoje įsibėgėjo XXIX tarptautinis Thomo Manno festivalis. Liepos 13-oji – antroji festivalio diena, paženklinta išskirtiniu susitikimu Žodžio programoje su germanistikos profesore Veronika Fuechtner. Mokslininkė skaitė pranešimą „Brazilas Thomas Mannas“, sulaukusio didelio susidomėjimo ir gilių diskusijų apie tai, kiek braziliškoji Thomo Manno prigimtis nulėmė jo nepaprastas pastangas „būti vokiečiu“?
Susitikimą su profesore moderavęs rašytojas, vertėjas Antanas Gailius pastebėjo sutapimą tarp ponios V. Fuechtner ir Thomo Manno: abiejų jų tėvai vokiečiai, o motinos – brazilės!
Iškilo daug lig šiol mažai kam žinomų detalių apie Julia Mann – Thomo Manno motiną, 1851 m. gimusią Brazilijoje (mergautinis vardas – Julia da Silva Bruhns). Stojusioje tyloje galėjai justi, kaip susirinkusiųjų gerklėse stringa kvėpavimas, klausantis dramatiškų Julios Mann biografijos detalių, pakeitusių visą jos gyvenimą: būdama vos penkerių neteko mamos, mirusios gimdant negyvą šeštąjį kūdikį. Bet tuo netektys nesibaigė – Julios tėvas, Thomo Manno senelis Johannas Ludwigas Hermannas Bruhnsas, netrukus išvežė dukrą su kitais keturiais savo vaikais į Vokietiją, ir paliko auklėti valstybei – Liubeko internatuose, kur Julios braziliškoji prigimtis buvo stigmatizuota – ji nebuvo laikoma „baltąja“. Vėliau Julios sūnūs – Heinrichas ir Thomas Mannai, motinos prisiminimus ir traumines patirtis ne kartą įpynė ar perdirbo savuose tekstuose. „Tačiau Thomas Mannas ne tik įaudė motinos gyvenimo istoriją į savo grožinę kūrybą, jis visą gyvenimą apmąstė jos svarbą sau pačiam“, pabrėžė V. Fuechtner. Rašytojas yra pripažinęs, kad niekas kitas jo kūrybai nepadarė didesnės įtakos nei jo brazilė motina.
Būtent Julios Mann – migrantės iš Brazilijos – gyvenimo istorija ir siekis būti „supervokiete“ padarė įmanomą ir Thomo Manno viziją, kad vokiškoji kultūra nebūtų pririšta prie kraujo ar žemės, kad ji gali būti kilnojama ir reprezentuojama už Vokietijos ribų. „Kur aš, ten ir Vokietija“, nuskambėjo Thomo Manno lūpose, 1938 m. pasiekus JAV krantus.
Festivalio tema apie „išnirusį laiką“ ir išnirusias ribas sužibo Aurelijos Šimkutės metalo miniatiūrų parodoje „Žybsnis“, liepos 13 d. atidarytą V. ir K. Mizgirių menininkų namuose. Čia pristatomi darbai – tai gintaru ir bronza įkūnyta šviesos srauto – Tikėjimo – interpretacija, skrodžianti tamsų, dygų metalo ir keramikos „mišką“, lyg susivėlusias, pratirpusias ribas. Parodą galite aplankyti iki liepos 19 d.
O antrąją festivalio dieną vainikavo neįtikėtino jautrumo ir balso elegancijos prisodrintas rečitalis – pirmasis iš keturių rečitalių ciklo, kurį pristatė muzikologė Rima Povilionienė. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje skambėjo festivalio debiutanto James Newby (tenoras) ir Simon Lepper (fortepijonas) atliekamas Franzo Schuberto vokalinis ciklas „Gražioji malūnininkė“, op. 25 – vokiškosios dainos (Lied) žanro kūrinys. J. Newby teatrališkumas ir jo autentiška „Lied“ žanro interpretacija neleido niekam suabejoti – jis ir yra tas jaunuolis, jausmingai apdainuojantis savo kankinančią meilę gražiajai malūnininkei. Bažnyčia griaudėjo nuo aplodismentų, kuriais publika pelnytai apdovanojo abu muzikus.
O jau šiandien – liepos 14-ąją prasidės festivalio Kino naktys, kuruojamos kino kritiko Dmitrijaus Gluščevskio, kviesiančios net penkis vakarus naktinėti Kuršių nerijos istorijos muziejuje (Pamario g. 53, Nida). Kino peržiūrų pradžia – 22 val.
Visą festivalio programą rasite www.mann.lt.
Nuotr. autorius Domas Rimeika.
