Liepos 14-oji – trečioji Thomo Manno festivalio diena, paženklinta dviejų, mums ypatingai svarbių Europos genijų – Thomo Manno ir Mikalojaus Konstantino Čiurliono – asmeninių bei kūrybinių kelių tyrinėjimu.
Festivalyje jau aptartas brazilo Thomo Manno portretas pasipildė dar viena spalva: jis – „emigrantų karalius“! Įsivaizduokime: 1940-ieji, Europoje kraujuoja Antrasis pasaulinis karas, o Los Andžele, Vakarų pakrantėje atsidūrę išeiviai iš Europos negali patikėti savo akimis – spalvų žaismas, šiluma, jūra... Šiame „svajonių rojuje“, šiame kapitalizmo pasaulyje, kur „ant kiekvienos medyje kybančios citrinos prisegta kaina“, kartu atsidūrė austrų kompozitorius Arnoldas Šionbergas, vokiečių filosofas bei kompozitorius Theodoras W. Adorno, vokiečių režisierius Bertoldas Brechtas bei kiti Europos intelektualai, ir, svarbiausias iš visų – rašytojas Thomas Mannas. Visi jie švenčia, nuobodžiauja ir karštai ginčijasi, kaip gi turėtų atrodyti demokratinė Vokietija po Hitlerio?
Būten šį Thomo Manno gyvenimo periodą narsto literatūros profesorius Martinas Mittelmeieris, pirmadienį į festivalio Žodžio programą sutraukęs gausią publiką, norinčią išgirsti jo įžvalgas bei naujausios knygos „Namų ilgesys rojuje. Thomas Mannas Kalifornijoje“ („Heimweh im Paradies. Thomas Mann in Kalifornien“) pristatymą.
Renginyje netilo diskusijos ir apie 1938 metais, prieš pat išvykstant į „rojų“, Thomo Manno parašytą ese „Brolis Hitleris“, kurioje, anot M. Mittelmeierio, „rašytojas kelia klausimą, kas Vokietijoje, kas vokiškume privedė prie nacionalsocializmo? Ar tie dalykai glūdi ir jame pačiame, nes jis – vokietis?“ Klausimai apie tamsiąją žmogaus prigimtį neabejotinai drebina kiekvieno mūsų savimonę, ypač šiandienos „išnirusio laiko“ kontekste.
Trečiosios festivalio Muzikos programos ašimi tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio atminimui skambėjo antrasis rečitalis iš keturių rečitalių ciklo. Festivalyje debiutavo publiką sužavėjęs pianistas Rokas Valuntonis. Jo charizmatiškas, lengvas ir jausmingas M.K. Čiurlionio, Frederico Chopino bei Claros ir Roberto Schumannų kūrinių atlikimas nepaliko abejingų – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje tol netilo aplodismentai, kol nenuskambėjo bisas!
Muzikologės Vytautės Markeliūnienės teigimu, koncerto kūriniai, prasidėję nuo M.K. Čiurlionio Mažosios sonatos(VL 269–271), „tarsi slenka prieš laikrodžio rodyklę“ – nuo „jauniausio“ muzikos autoriaus“. F. Chopino, Claros ir Roberto Schumannų kūryba skambėjo neatsitiktinai – tai muzikai, turėję įtaką M. K. Čiurlionio kūrybai bei savo vertybinėmis nuostatomis jam artimi. Koncerte girdėjome pulsuojantį Chopino Mazurkų ciklą op. 33, o Claros Schumann Trys romansai ir Roberto Schumanno Karnavalas, op. 9 – tapo tarsi galimybė įsiskaityti į šių menininkų drauge vestą dienoraštį.
O ketvirtąją festivalio dieną – liepos 15-ąją – Thomo Manno festivalyje įvyks tai, ko visi su nekantrumu laukia kasmet – festivalio užsakyto kūrinio premjera, kurią šiam festivaliui sukūrė kompozitorius Lukas Butkus (*2000). Liepos 15 d. koncerte – Lietuviškos muzikos valandoje – skambės L. Butkaus falten (susiklostymai). „Verčiant iš vokiečių kalbos, žodis falten reiškia lankstyti, sulenkti, raukšlėti (pvz., veidą, audinį). Rašydamas šį kūrinį norėjau „sulankstyti“ ir taip naujai pažvelgti į mano taip mylimą baroko epochos muziką. Kažkuria prasme šis kūrinys yra laiko ir atminties apsvarstymas. Galbūt jis yra apie baimę užmiršti arba bergždžią bandymą prisiminti“, teigia kompozitorius.
Kviečiame susitikti ne tik Luko Butkaus kūrinio premjeroje, bet ir kituose festivalio, truksiančio iki liepos 19 d., renginiuose.
Visą festivalio programą rasite www.mann.lt.
Nuotr. autorius Domas Rimeika.
