Fridrichas Blodė viešbutį įkūrė 1867 m. rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje. Apie 1885 m. Hermannas Blodė (Hermann Blode) perėmė tėvo viešbutį ir bėgant laikui tapo garsiuoju „menininkų globėju“. Jo pagarsėjusioje „menininkų verandoje“ smagiems pasisėdėjimams ir rimtiems pokalbiams būrėsi pirmieji tapytojai. Vis daugiau menininkų atrado Kuršių nerijos, Nidos grožį, ir taip apie 1890 m. Hermano Blodės viešbutyje gimė Nidos menininkų kolonija, pirmą kartą suklestėjusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

„Menininkų verandoje“ susirinkdavo ne tik tapytojai, Nidoje jų lankėsi virš dviejų šimtų, bet taip pat ir rašytojai, kompozitoriai, muzikantai bei aktoriai. Čia viešėjo Ernst Bischoff-Culm, Walther Heymann, Max Pechstein, Lovis Corinth, Sigmund Freud, Thomas Mann, Hans Beppo-Borschke, Karl Schmidt-Rotluff ir kiti.

1923 m. Klaipėdos kraštas, su juo ir šiaurinė Kuršių nerijos dalis atiteko Lietuvai. Netrukus atsiradę ekonominiai sunkumai privertė Hermaną Blodę galvoti apie tradicijomis turtingo viešbučio uždarymą. Antrojo dešimtmečio pabaigoje Hermanas Blodė pasiligojo, taigi Ernst Mollenhauer, Hermanno Blodės žentas, pamažu parėmė jau už Vokietijos ribų pagarsėjusią menininkų buveinę. Hermanas Blodė mirė 1934 m., amžino poilsio atgulė senosiose Nidos žvejų kapinėse.

1944 m. fronto linija artėjo prie Nidos. Aplink Hermanno Blodės viešbutį buvo išrausti apkasai, kambariuose ir salėse įkurdinti kareiviai ir Kuršių marių ledu išsigelbėję pabėgėliai. Evakuotas visas kaimas, išskyrus į kariuomenę pašauktus žvejus. Studijos lobynas ir kolekcija supleškėjo sovietų kareivių saunoje, kuria pavirto toji pati studija. Senasis, nuo 1867 m. stovėjęs Hermanno Blodės šeimos namas, Nidos menininkų kolonijos branduolys, septintojo dešimtmečio pradžioje buvo nugriautas, kad užleistų vietą naujam statiniui. Iš gražios, išpuoselėtos kūrėjų buveinės liko tik smarkiai pakitęs pietinis fligelis. Šiandieną buvusią menininkų koloniją primena viešbutyje „Nidos banga“ įrengta nedidelė istorinė ekspozicija.