2026 m. vasario 20 – kovo 20 d.
Kuršių nerijos istorijos muziejus, Pamario g. 53, Nida
Neringos muziejai kviečia: nuo vasario 20 d. iki kovo 20 d. Kuršių nerijos istorijos muziejuje (Pamario 53, Nida), bus eksponuojama dailininkų JŪRATĖS BUČMYTĖS ir ALBERTO KRAJINSKO darbų paroda KARVAIČIŲ DAINIUS, skirta Liudviko Rėzos 250 metų sukakčiai.
Apie autorius:
Kaip teigia dr. Dainius Razauskas, meno alchemikas Albertas Krajinskas karpo regimąją tikrovę į skiautes ir siuva iš jų neregimąją. Tuo dailininkas užsiima ne vienas, o su savo soror artis Jūrate Bučmyte.
Albertas Krajinskas su Jūrate Bučmyte piešia ir tapo dažniausiai laivus. Ypač Albertas – itin daug laivų, ištisas virtines laivų, susispietusių į guotus ar išrikiuotų eilėmis, taip kad laivai užima visą drobės plotą, visą akiratį, visą pasaulį. Laivai visur, atvirai, prikišamai, pirmame plane, arčiau vienas už kitą, didesni vienas už kitą, augantys ir besidauginantys kaip kokie gyvūnai. Dar kiek, ir visą regimąjį lauką užimtų vienas visus peraugęs ir užstojęs laivas, ir tuomet Albertui tektų piešti ir tapyti nebe laivą, o atskiras jo dalis, dar arčiau – tiesiog atskirus daiktus: stiebus, virves, lentas, vinis, kibirą, puodelį, butelį… Ir kas beįrodys, jog tai, tiesą sakant, vis dar laivas, o ne paprasčiausia užutėkio buitis?
Prarasti galima ne tik nutolstant, bet ir artinantis, perdėm prisikišus. Tikrovė skaudi ir grėsminga ne tik atstumais, tolumu, bet ir gelme, todėl įžvalgos, tos gilinimosi aistros vedamas žmogus atsiduria dideliame pavojuje. Norėdamas išsaugoti savo svajonių laivus jis yra priverstas rasti kažkokią išeitį, sprendimą. Mintį čia vėlgi pakiša pats laivo vaizdinys: juk laivo paskirtis kaip tik yra plaukti per gelmę, joje neskęstant! Kitaip sakant, gelmė turi atsidurti už laivo borto, kaip jai ir priklauso. Alberto paveiksluose taip ir atsitinka: iš pirmo žvilgsnio, vien laivai, virtinės laivų, užimančių visą drobės plotą, visą akiratį, bet jeigu įsižiūri tarp laivų, kaip tik tenai smulkiausiomis detalėmis, visomis savo smulkmenomis kuša gyvenimas, kaip tik tenai, lyg pasislėpęs už borto, plyti pasaulis: mėnulis ir žvaigždės, švyturiai ir bažnyčios, medžiai ir gyvūnai, ir paukščiai. Pavyzdžiui, briedis su sparnus pakėlusia žuvėdra ant nugaros. Daug briedžių su sparnus pakėlusiomis žuvėdromis ant nugarų. Kyla įtarimas, ar tik šitas briedis nėra dar vienas slaptas laivas, užsiauginęs burių „sparnus“ ant nugaros skrydžiui per dangaus vandenyną... Tuomet aišku, kodėl vietoj virtinės laivų, laivų, laivų kitame paveiksle, žiūrėk, jau virtinė briedžių, briedžių, briedžių...
O Jūratė į gelmę nežiūri – ji žiūri į tolį, aukštyn. Jos bažnyčia, namas, pušis, darželis, jos briedžiai ir žuvėdros tarsi natūralistiški, gyvi. Tarsi ant delno. Jauki šilta gyvenimo sala bekraščiam vandenyne. Tarsi laive, per begalinių tolių ūkanas tyliai plukdančiame anapus, kur ilgesys ir nuojauta nebe išskaido, kaip kad įžvalga, o sulydo viską į vieną nebūties miglą.
Užtat jiedu neišskiriami kaip briedis su žuvėdra. (Parengta pagal dr. Dainiaus Razausko tekstą).